Aš sukūriau Duris. Šios Durys skyrė du pasaulius, vieną – kuriame gyvename mes, kitą kuris gimė manyje. Stebuklams vietos būta, gimiau Kintuose, kur kiekvienas medis gali papasakoti unikalią istoriją. O ką ten jau kalbėti apie marias ar nuliejamas pievas, bei tą nepasiekiamą svajonę – kopas. Menu dar vaikystėje užsidarydavau kambaryje ir sava fantazija keliavau į nerastus tolius. O ir džiaugiuosi, jog čia, augdamas sutikau tik tuos, kurie skatino šiuos tolius tirti. Tik vėliau pradėjau tepti. Kurti ir slėpti už durų vaizdinius, kurie aplankė paklydus. Taip, ilgai save vadindavau „vėl Paklydau“. Bet tik todėl, jog mačiau kas vyksta miške naktį, kai aplink nė gyvos dvasios (ar nė gyvo žmogaus), taip pat, kai lijo ar kai audra lenkė kamienus. Ir šias vienatvės akimirkas kolekcionavau užu minėtų durų. Ši paroda nėra ataskaita to ką kūriau Kintuose paskutiniuosius aštuonerius metus. Ši paroda, veikiau žymi vietą ir laiką, kada pagaliau sugrįžau pas žmones. Tai yra 2018-tų metų vasaros vaisiai, kartu su artefaktais, kuriuos nešuosi pastarąjį laiką. Tai metas, kai pagaliau suradau balsą savo kūrybai ir šia galiu pasidalinti. Tiesa, šie pateikti kūriniai, saugo galybę paslapčių, prie kurių priartėti, būdą atranda ne kiekvienas. Tačiau, mano kūriniai yra apie bendražmogiškus išgyvenimus, o tai nurodo, jog atsakymai ir visi raktai į paslaptis glūdi mumyse pačiuose. Paroda sukoncentruota ties didelio formato, akriliniais dažais tapytų, drobių ar kartonų. Figūrinės kompozicijos kartu su pusiau ar visai abstrakčiais kūriniais, jungiasi į vieną istoriją ar bent jau sceną, kuriose galėjo įvykti nutikimas. Žiūrovui pačiam paliekama teisė nuspręst, koks istorijos likimas. Aš tik sudėjau taškus, pažymėdamas momentus, kurie jau neišvengiamai įvyko. Tai reiškia, jog to kurį nuėmė nuo kryžiaus – neprikelsi, taip pat, juodo kaspino nenuriši, nuo portreto to, kuriam likimas jau tarė žodį. Galiausia, tai istorijos iš mano kelionių, po kurių niekada nebuvau grįžęs toks pat. Kaip jau minėjau, ilgai ieškojau savo kūrybai balso, kuriuo galėčiau prabilti Jums. Pagaliau šį užčiuopęs, kviečiu užeiti pro Duris ir pradėti kelionę kartu.
Martynas Pekarskas Kalnas pasitinka brolį 2017 Emalė, akrilas ant kartono Išeinu. Išeinu ten, kur veda balsai, Balsai, mano brolių, Ten kur mūsų namai. Užu upės, kur miško pusė tamsi, Ten plyti mėlynės, O mes tampam vaikais. Kur juokiasi dvasios, Kai elniai kaunas ragais. Kur auksąkamienės pušys, Tampa vėjo vargonų stulpais.
Ten yra gamtos šventykla, Be plytų ar mūro, Altorius dangaus. Ten palikti broliai, Grįžtant manęs, Kas pilnatį Lauks Mėlynių laukai 2 2018 Mėlynės ant gruntuotos drobės Kalnas saugo mėlynių laukus, Pritūpus prie krūmo, jauti, Lyg tuoj gyvūnas, Tavo sieloj pabus.
Neužsibūk, Tuoj užmirši savo vargus, Ir liksi it brolis, Kur ant kalno Rado savo naujuosius namus. Angelas Juodu sparnu 2018 Akrilas ant drobės Kai saulei leidžiantis, Klojau drobulę ant stalo.
Visai neramus.
Svečias nekviestas, Aplankė mano namus. Pro atvirą langą, Įlindo.
It vėjas Rudens atšiaurus.
Buvo pakviestas prie stalo, Sėdos, sulenkęs sparnus. Paklaustas ką gersiąs: -Juoda gerai bus. Įpyliau tušo, Sėdaus greta, Akivaizdžiai neramus. Perdavė žinią, Jog vienam mano brolių, Jau metas Keliauti Į Amžinuosius namus. Šamanas ir katė 2018 Akrilas, markeris ant drobės
Visagalis savo žodį tarė, O aš apsiaustu samanų apsigaubęs, Paklydau pasitart į miškus. Ten pušų tankmėje, Katė ir Šamanas, Ant stalo metė burtus.
Įsikibęs 2018 Akrilas ant drobės Ištiesk mielas ranką, Blogo nieko nebus. Žinau tu dar jaunas, Bet likimas jau metė savo burtus.
Ištiesk mielas ranką, Mes tau rasim namus. Nuo šiol Tavęs nepaliks Kalnas. O aš tik į svečius. Naktis miške 2018 Akrilas ant drobės Paukštis nusileido ant piršto, Įdėmiai stebėjo akis. Galbūt pasirodė jam tuščios, Nes žino, kad mano dalis nebegrįš. Ta dalis buvo brolis, Kuriam lemta šiąnakt paklyst. Lai vargšą pasiimą Kalnas, Lai randa ramybę širdis. Balta dėmė 2017 Akrilas, emalė ant kartono
Ilgai buvau neramus. Angelui liepus, Paleist miškuose, paskutinįjį brolį, Likau vienas laikyti namus. Gyvenimas teka, Štai marios užšąla, Štai srovės, Neša ledus. O namuose vienas, Menu būtus laikus. Juoda dėmė 2017 Akrilas, emalė, aliejus ant kartono Dangui užtemus, Vėl lanko košmarai, Rodos su netektim sutapęs, Rodos amžiams svajonės pražus. Žalia dėmė 2017 Akrilas, emalė, aliejus ant kartono Brendu per paparčių kapines. O gal veikiau vadint tai šventove? Čia žydi mirtis, ir stovi, Paparčiai nutilę raudoni. Vėl einu pas Šamaną, Įsitikint, jog teisingai išnarpstė burtus, O gal jei suklydo, galiu parsivest brolį, Į savuosius namus. Liudas Pietas 2018 Akrilas ant drobės Brolis tai aš. Aš tai - ką palikau praeity. Praeitis tai aš, Brolis tai – kuo būt negaliu. Šamanas tai dėsniai, O miškas šventovė.
Šamanas, davė man žodį, Kad kartu su išprotėjusiu broliu, Manęs lauks tiktai negerovė, O meilė keista, Man širdin šovė.
Lėkiau ant Kalno, O nugaron šviesa vakarinė. Lėkiau basas, Samanose pėdsakai tyli.
*** Legenda byloja:
Žmogus gali netikėt likimu, Bet Dievas tik juoksis. Žmogus gali bėgti ir slėptis, Bet visur randa jį dėsniai. Kūną brolio Radau samanose gulint. Akis smeigęs dangun, Tuščiu žvilgsniu kiaurai žiūri.
Vardu šaukiu, Vis nepabunda, Namo nešiau, Dabar ant dūšios manos guli. Valtelėje 2018 Aliejus ant drobės Gyvenimo kelias - tai akmuo. Kiekvienas tempiam šį paskui, Ten Kur veda likimas.
Sėdęs į valtį, Kleopą prašiau vežt, Užu horizonto. O tik apsidairius - Pamačiau, Jog Tu Šalia stovi. Taip slysta paviršium valtelė, Aš sėdžiu du stovi. Taip tolsta ir vargas ir rojus. Valtelei judant užu Horizonto. Svetys 2018 Akrilas, popierius ant drobės
Viduryje niekur sutinku Tave. Pamirštu brolį, Gyvenimą, Mišką, Kalną, Šamaną, Šventyklą, Indą, Brolį, Vargą, Šventą, Likimą, Ežero viduryje, Stovim kartu ant paviršiaus. Mano rankoje Malka, Tavo Jazminas. Paaukotas Jazminas 2016 Tušas ant malkos Atiduodu save į Tavo rankas, It brolį, jei nori, Gali ant kalno išvest. Neberūpi sėkmė, taip pat ir likimas, Gyvenime laimės tetrūksta, Rodos, toks Dievo žaidimas.
Mano rankose Malka, Tavo Jazminas.
Paukščiai suka ratus, Užburia skliautą, Saulė stebi kas bus, Jazminas jau nujaučia auką.
***
Tą akimirką, kai kalėme Jazminą su malka, Ežere buvo tylu. Mes čia ežero paviršiuje palikome savo vargus, Taip pat ir kūnus.
Besvoriai žengėme horizonto link. Ėjom kartu, Daugiau nieko ir neturėjom,