Atsiveria durys. Durys kviečiančios pabėgti nuo dvidešimt pirmo amžiaus realybės. Erdvė, kurioje sustoja laikas, mainosi dėsniai, žingsniai nutyla prabilus protui ir sielai. Tai - dvidešimt pirmojo amžiaus galerija. Pro šias duris įžengia nelauktas svečias, nešinas plėvele apvyniotu kroviniu. Visų akys sminga į šį nelabąjį, ištapytais rūbais, su drobe rankose, žengiantį per šią amžinybe alsuojančią vietą. Tapytojas, yra tas iliuzionistas alchemikas, arba šiaip šarlatanas, kuriuo mes linkę nebepasitikėti. Netik dėl pasenusių ritualų propagavimo, bet ir dėl kategoriško ir teisiančio žvilgsnio slystančio ekspozicija. Visi sustingsta, laukia: jis tuoj apsuks ratą ir prabils. Tapytojas greitu žingsniu apsuko ratą ir nieko netaręs nėrė pro duris. Niekas nežino, kodėl žmonės tapo. Ar tapyba išties yra kažkas, stimuliuojančio mūsų regą? Kažkas panašaus į muziką? Tai ko pajutimas yra įgimta, žmogiška savybė? Žmonės tapo nuo neatmenamų laikų, tačiau mūsų amžius į šią archajišką veiklą žvelgia skeptiškai. Dvidešimtas amžius discipliną išgryninęs iki savi-susinaikinimo lygio, tapybą paliko neapibrėžtoje Limbo būsenoje. Kai vaizdiniai, kartu su kūrybiniu aktu, savaime neteko prasmės, ratas apsisuko, tapybą pastatydamas prieš pat savo pačios egzistenciją. Taip ši ir esti. Dažu nebeįgali pasakoti istorijos, kurti iliuzijos apie neregėtą, kabo, guli ar stovi prieš prasmę č i a būti. O aš visai kaip ta drobė. Stoviu galerijoje, tyliu. Gyvenimas, kaip Limbo. Neapibrėžtas. Nežinia, ką mes čia veikiame ir kas mūsų laukia. Tarpinė stotelė civilizacijos istorijoje tarp dviejų amžinybių. Todėl tyliu. Kartu su savo drobėmis, kurios guli, stovi, kabo. Kuriose sustingę veikėjai, sustingę dažai, sustingę atsakymai. O klausimas vienas, aplenkiantis istorijas, potėpius, ekspoziciją, šviesas. Ką reiškia, čia būti?