Žodžiai dažnai nenusako jausmo. Tapyba, kartais taip pat tampa nebyli. Tačiau esti mūsų gyvenime momentų, kuriuose sustingstam, it kažko laukiam. Stebim tai, kas veriasi prieš mus. Neretai tai būna paliesta absurdo. Kartais bendražmogiško paradokso. Juokais tampa labai rimti dalykai. Kelionėje mintimis – pirmyn ir atgal, apgaubia paslaptinga atmosfera. Čia lanko jausmas, kuriam nerasi žodžio. Bet visi esam čia buvę, ar bent dalele savęs atrandam ryšį. Taip mano veikėjai, iš kita pus, visą amžinybę žvelgia į abstrakciją neužduodami klausimo – kodėl mes čia?